IndreAsada☀️ŠVIESOS KANALAS

Mielieji 💜💜 šį ketvirtadienį 20:00 kviečiu į nemokamą gyvą vebinarą ⚜️„Kripta be baimės: ką turi suprasti apie naujus pinigus, kol dar gali mokytis ramiai"⚜️ Viena valanda aiškumo — be žargono, suprantama kalba, be investavimų ar pažadų greitai praturtėti. Pabaigoje atsakysiu į jūsų klausimus gyvai. Vebinaras nemokamas, bet su registracija Registracijos nuoroda bus duota kiek vėliau, o dabar galite pasiplanuoti savo vakarą taip, kad turėtumėt galimybę prisijungti ir sudalyvauti. 🔅Ketvirtadienį, liepos 9 dieną, 20.00🔅

Prie rytinės kavytės ☕️ Kursas LAIKAS GYVENTI Atsiliepimas/patirtis Kai atėjau į kursą, o tai buvo prieš pusantrų metų, buvau nusivylusi visais lankytais kursais ir seminarais. O jų buvo nemažai. Buvau išsigandusi, išsišvaisčiusi, pilna nuoskaudų... Visi kalti, o aš vargšė auka 🙈🙈🙈 Jau po pirmų pamokų pradėjau ženkliai keistis. Jausmas buvo nerealus❤ Atsirado viltis, džiaugsmas, dėkingumas, viduje šviesa ir lengvumas. Dabar suprantu, kad esu šeimininkė savo gyvenime ir galiu kurti jį tokiu, kokio aš jo noriu, patirti stebuklus. Didžiulis pokytis savęs priėmime. Anksčiau negalėjau žiūrėti į veidrodį, dabar šviečiu ☀️ ir sau patinku visa ❤ Man kursas nesibaigė ❤ jis yra, kaip ir gyvenimas - tiesiog yra ❤ DĖKOJU DĖKOJU DĖKOJU 😘🙏🙏🙏 Jurgita S. Daugiau apie šį Gyvenimo akademijos pirmąjį etapą https://indreasada.com/lt/laikasgyventi 🌞❤️🌞❤️

Kaip jums tokia mintis — šį vakarą, 21.00 susitikti į bendrą gyvą studiją. Padiskutuoti apie tai, KAS DAŽNIAUSIAI STABDO PASIKEITIMIS GYVENIME Kas tie vidiniai pagaliai ratuose? Tie akmenys kelyje, kurie vėl ir vėl atsiranda tada, kai jau lyg ir norime žengti žingsnį. Keisti tai, ką seniai norime pakeisti. Išeiti iš seno rato. Pasakyti TAIP gyvenimui. Bet kažkas viduje sustabdo. Kartais tai atrodo kaip baimė. Kartais kaip atidėliojimas. Kartais kaip kūno įtampa. Kartais kaip pyktis ir nusivylimas. Kartais kaip jausmas: „aš dar nepasiruošęs“. Klausimas — kur tai iš tikrųjų gyvena mūsų viduje? Kūne? Nervų sistemoje? Pasąmonėje? Sename įprotyje? Šį vakarą noriu tai patyrinėti kartu su jumis. Aš su jumis. Jūs su manimi. Tiesiog atradimų dirbtuvės. Apie tai, kas mus stabdo. Ir kas atsitiks, kai pagaliau pamatysime ne tik kliūtį, bet jos šaknį. Laukiu jūsų mano FB 21.00 Lt laiku Iki pasimatymo Indre

APGAULĖ IR SAVIAPGAULĖ Apgaulė ateina iš išorės. Ją gali atpažinti. Gali atmesti. Gali supykti, nusivilti, atsitraukti. Ji skaudina. Žeidžia. Piktina. Kartais sugriauna pasitikėjimą. Bet saviapgaulė yra kitokia. Ji atrodo sava. Artima. Net brangi. Ją sunku išprašyti, nes ji ne tik meluoja. Ji dar ir guodžia. Ji sako: Gal pasikeis. Gal savaime viskas pagerės. Gal pamažės. Gal padidės. Gal šiemet. Gal kitąmet. Gal pamiegosiu ir praeis. Blogėja, bet gal bus geriau. Tai ir yra saviapgaulė. Klaidžiojimas rūke, kuriame žmogus vis dar tikisi, kad kelias pats atsiras po kojomis. Nekeisi — nepasikeis. Nepripažinsi — nesusitvarkys. Savaime atsiranda skylė. Savaime kaupiasi betvarkė. Savaime stiprėja tai, į ką ilgai nežiūrima. Tvarka savaime nepasidaro. Jei nori tvarkos — teks pridėti ranką. Jei nori harmonijos galvoje ir santykiuose — teks iškraustyti chaosą. Jei nori šviesos — teks ją įjungti. Kol žmogus save apgaudinėja, jis laukia ir viliasi. Kai pradeda matyti tiesą — jis gali rinktis. Jei supratai, kad nebenori laukti, kol „kažkaip savaime pagerės“, parašyk man. Kartu pažiūrėsim, nuo ko pradėti. Su meile, Indrė Asada

PAPARČIO ŽIEDAS Kiekvienam jis savas. Vienam — tai geras žodis, supratimas. Kitam — tai prisilietimas, apkabinimas. Kažkam — tai vaiko parnešta gėlytė. Dar kitam — tiesiog tyla. Paparčio žiedas, kaip ir laimė, kiekvienam jis kitas. Ieškokime savojo, nepavarkim tikėti ir tikrai jį rasim. Apsidairykim, gal kas ieško to, kuo mes turtingi. Pasidalinkim. Žiūrėk taip ir atrasim savąją LAIMĘ. Su meile Indre Asada

Didžioji kova tarp šviesos ir tamsos iš tiesų yra kova tarp tiesos ir melo. Ir ji vyksta ne kažkur išorėje. Ji vyksta mūsų viduje.

Mano pamąstymai garsiai. Dabar didžiausia problema nėra informacijos trūkumas. Tikroji problema — triukšmas ir didžiulė gausa kalbėtojų. Galima kalbėti iš pykčio. Iš pavydo. Iš konkurencijos. Iš noro gauti dėmesio. Iš ego. Iš vidinio trūkumo. Kol bus kas klauso be vidinio filtro, bus tie kas kalba be atsakomybės. Kol yra kas tiki vien todėl, kad skamba įtaigiai, bus tie kas pardavinės oro burbulus. Ne viskas, kas pasiekia tavo ausis, turi pasiekti tavo vidų. Todėl kartais svarbu sustoti. Pajusti. Atsitraukti. Pažiūrėti iš šono. Duoti laikui ištirti. Nes laikas atskleidžia, iš kur žmogus kalba: iš tiesos ar iš vaidmens, iš patirties ar iš teorijos, iš brandos ar iš noro pasirodyti. Vidinis filtras nėra skeptiškumas. Tai branda. Kartais gražus popierėlis gali slėpti nuodus

Nauji laikai. Matricų kaita. Perkrovimas. Nauji dažniai. Nauja sąmonė. Tikrai įdomu. Kyla klausimas - gal jau nebereikia dirbti su praeitimi? Praeities nereikia garbinti. Joje nereikia gyventi. Jos nereikia naudoti kaip pasiteisinimo. Jos nereikia tampyti kaip įrodymo, kodėl šiandien negali gyventi kitaip. Bet jeigu tavo kūnas šiandien reaguoja taip, lyg pavojus būtų realus, vadinasi, praeitis nėra tik praeitis. Jos įrašai vis dar aktyvūs tavo vidinėje sistemoje. Jeigu kažkoks žodis tave išmuša iš centro. Jeigu artumas sukelia norą bėgti. Jeigu kritika sukelia gėdą, pyktį ar sustingimą. Jeigu mintys apie pinigus pažadina baimę. Jeigu santykiuose vis kartojasi tie patys scenarijai. Tai nėra „vakar“. Tai yra šiandien vis dar veikiantis vidinis mechanizmas. Mes nedirbame su vaikyste tam, kad rastume kaltus. Mes nedirbame su gimine tam, kad kažką apkaltintume. Mes nedirbame su praeitimi tam, kad žmogus dar giliau į ją įkristų. Mes dirbame su vaikystės, giminės ir patirties pėdsaku tam, kad žmogus pagaliau galėtų veikti iš dabarties. Nes tikra dabartis nėra graži frazė. Tikra dabartis prasideda tada, kai tavo reakcijos nebevaldomos senos baimės, senos gėdos, seno trūkumo, seno atstūmimo ar seno išgyvenimo režimo. Tada tu iš tikrųjų gali rinktis kitaip. Todėl man nauja sąmonė nėra praeities paneigimas. Nauja sąmonė yra gebėjimas pamatyti, kas manyje dar veikia automatiškai, prisiimti atsakomybę ir perorganizuoti tą vidinę sistemą, iš kurios kuriu savo gyvenimą. Ne kaltinti. Ne teisintis. Ne kapstytis. O pamatyti, atpažinti, sureguliuoti ir veikti kitaip. Čia ir prasideda tikras perėjimas. Ne tada, kai pakeičiame žodyną. O tada, kai tampame sąmoningi, tiesoje su savimi ir prisiimame atsakomybę už savo gyvenimą. Visas darbas atliekamas atliekamas Indre Asada Gyvenimo akademijoje, https://indreasada.com/lt/gyvenimo-akademija

Yra žmonių, kurie ateina kurti. Ir yra žmonių, kurie ateina vertinti tuos, kurie kuria. Vieni stato iš vidaus. Kiti patys nestato, bet labai gerai žino, kaip turėjo statyti kiti. Tie, kurie sau neleidžia kurti, dažnai tampa didžiausiais kritikais. Žmogaus tragedija nėra ta, kad jis nesukūrė kažko didelio. O ta, kad kažkada išdavė savo kelią tam, kad būtų priimtas. Kad įrodytų. Kad kažkas nesupyktų. Kad nesmerktų. Kad pagirtų. Kad laikytų „normaliu“. O po to stebimės, kodėl viskas kaip ir gerai, bet viduje nėra gyvybės. Nėra tėkmės. Kodėl pavargstame nuo savo gyvenimo, kuris kitiems atrodo gražus. Teisingas. Patogus. Net sektinas. O mums patiems jame kažko ankšta. Nes ne kiekvienas teisingai atrodantis gyvenimas yra savas. Ne kiekvienas kūrinys gimsta iš gyvo šaltinio. Ne kiekviena etiketė ir forma atitinka turinį.

Man atrodo, kad mus dažniausiai sužeidžia ne pats įvykis. O tai, ką mes apie tą įvykį galvojame. Ne lietus už lango. O mintis: „Kaip man nervuoja tos balos ir dar skėtį pamiršau?“ Ne ne vietoje numestas daiktas. O mintis: „Aš tuščia vieta visiems.“ Ne vakar nebaigti darbai. O mintis: „Aš vėl nesusitvarkiau, bejėgė kažkokia.“ Ne kamštis kelyje. O mintis: „Man pastoviai nesiseka, kaip visi užkniso.“ Ne atspindys veidrodyje. O mintis: „Į ką aš panaši… išsekusi, išvargusi, pasenusi.“ Įvykis dažnai būna kasdienis. Ir nuomonė apie jį taip pat įprasta. Tokia sena, kad jos jau net nelaikome nuomone. Atrodo, kad tai tiesa. Ir tada mes reaguojame ne į tai, ką matome. Mes reaguojame į savo vidinį nuosprendį. Todėl dažniausiai mus išsekina ne patys įvykiai. O tai, kaip mes juos sau paaiškiname. Atrodo, nuomonę juk galima pakeisti. Pasižiūrėti kitaip. Nesureikšminti. Paleisti. Bet vos tik įvyksta kažkas pažįstamo, kūnas sureaguoja greičiau už protą. Ir mes vėl ten pat. Vėl pikti. Vėl nusivylę. Vėl įskaudinti. Vėl pavargę nuo pasaulio, kuris, atrodo, turėjo elgtis kitaip. O pasaulis nieko ypatingo juk nepadarė. Jis tik palietė nervą. Tą patį atvirą nervą, kurį lietė vakar. Ir kūnas su visomis emocijomis pasileido paskui. Tada mes laukiame kito įvykio. Geresnio. Tokio, kuris mus pradžiugins. Ir kai toks įvykis ateina, nuotaika pagerėja. Trumpam. Iki kito karto, kai gyvenimas vėl nepateisina mūsų vidinio lūkesčio. Ir mes vėl patikime, kad problema yra dienoje. Žmonėse. Aplinkybėse. Veidrodyje. Nors iš tikrųjų tai ne apie dieną ir ne apie aplinkybes. Tai apie širdį, kuri laukia įrodymo, kad yra teisi, mylima, priimta ir svarbi. Todėl nuotaiką keičia ne lietus ir ne saulė...

Priėjau prie išvados, kad nuoširdumas nėra išmokstama savybė. Išmokti galima mandagumo. Prisitaikymo. Gražių žodžių. Tinkamos reakcijos. Bet ne nuoširdumo. Nuoširdumas arba yra, arba jo nėra. Jis eina nuo širdies. Jeigu žmogus yra dviveidis ar daugiaveidis, jis yra veidmainis. Jis turi ką mainyti. Veidus. Kaukes. Reakcijas. Savo tiesą pagal situaciją. Tas, kuris veikia per širdį, yra arba nuoširdus, arba beširdis. Beširdį atpažinsi iš toli. O veidmainis gali būti labai įtikinantis. Jis juk turi ne vieną veidą pasirinkimui. Ir kartais labai gerai prisiderina. Beširdžiui dar galima padėti. Veidmaniui — sunkiai. Nes šaknis ne ta. Jis to nesupras. Todėl galiu drąsiai rašyti: veidmainiai galvos apie ką nori, tik ne apie save. Nuoširdus žmogus dar gali suabejoti savimi. Paklausti: „O gal čia apie mane?“ Sustoti. Pajausti. Pažiūrėti giliau. Bet ne veidmainis. Jis apie save galvoja per gerai. Dar daugiau — jis mano, kad visi yra tokie kaip jis. Ir čia yra liūdniausia vieta. Nuoširdus žmogus irgi dažnai galvoja, kad visi yra tokie kaip jis. Todėl kartais tai, kas iš tolo atrodė kaip saldus vaisius, burnoje apkarsta.

Kaip dažnai mes ieškome durų. Kartais klaidžiojame tarsi labirinte, kuris atrodo be išėjimo. Ieškome ženklo, aiškumo, atsakymo. Ir vis dėlto… dažnai nepastebimai praeiname pro tas duris, kurios jau buvo mums duotos. Gyvenime išėjimai ne visada atrodo ypatingai. Prie jų nestovi orkestras. Nėra raudono kilimo. Nėra didelio ženklo iš dangaus. Kartais tai būna paprasta diena. Tokia pati kaip visos kitos. Bet būtent TA diena gali tapti durimis. Jei sustosi. Jei įsiklausysi. Jei leisi sau ne tik eiti automatiškai, bet išgirsti, kur tave veda vidus. Kartais kryptis atsiveria ne tada, kai gauname atsakymą. O tada, kai išdrįstame užduoti sau tikrus klausimus. Ar mane tenkina tai, ką darau? Kaip atrodys mano rytojus, jei ir toliau gyvensiu taip, kaip iki šiol? Ką rinkčiausi, jei žinočiau, kad tai mano paskutinė vasara? Kaip ją nugyvenčiau? Ką paleisčiau, jei nebevadovaučiauosi senu požiūriu, įpročiu, santykiu ar baime? Kas aš esu? Ir dėl ko aš čia? Už tokių klausimų visada yra kažkas giliau. Kažkas tikriau. Kažkas, ko dažnai negirdime, kol gyvename tik iš įpročio. Kol keliaujame šio gyvenimo keliais ir takeliais, mūsų kelyje visada yra paslėptų durų. Visada yra ką atrasti. Daug šviesos ir meilės atrandant savo gelmes 🌞❤️ Indrė Asada

Visos dienos yra kažkam palankios. Kiekviena diena turi savo tikslą. Klausimas tik vienas — ar mes atsiversime jam? Ar padarysime tai, ką jaučiame, kad turime padaryti? Ar leisime sau būti vedami vidinio pajautimo? Ar vakarykštės dienos šešėliai režisuos šiandieną? Kas šiandien ves mus? Baimė? Abejonės? Senas nuovargis? Ar tikėjimas? Aš tikiu, kad mes turime pakankamai jėgos kiekvienam žingsniui, kuris iš tikrųjų yra mūsų. O jeigu jėgos nėra, verta sustoti ir paklausti savęs: Kur aš išeikvojau savo energiją? Gal aš gyvenu svetimose ar praeities istorijose? O gal šiandienos naujienose ir ateities baimėse? Kartais mums nereikia dar daugiau spausti savęs. Kartais reikia tik grįžti į vidų. Įkvėpti. Iškvėpti. Pajusti, kur esame. Ir vėl pastatyti save ant savo bėgių. Jeigu galvojate, kad aš visada esu įkvėpime — turiu jus švelniai nuvilti. Aš irgi žmogus. Gyvenu toje pačioje žemėje kaip ir visi. Turiu jausmus, emocijas, vidinius svyravimus. Ir gyvenimas aplink mane taip pat vyksta. Todėl ir man kartais reikia save surinkti. Sustiprinti. Priminti sau, kas manyje tikra. Nusikratyti svetimas dulkes. Ir vėl žengti. Tad šiandien — susistiprinam. Įkvepiam. Iškvepiam. Grįžtam į save. Ir judam pirmyn iš vidinio lengvumo. Su meile, Indrė Asada ❤️

Kaip dažnai mes sustojame prie slenksčio. Yra dalykų, kurių niekas negali nuspręsti už mus. Tik mes patys turime pajusti, kada laikas peržengti. Įeiti. Išeiti. Pradėti. Pakeisti. Padaryti tai, ką viduje jau seniai žinome. Ir kaip dažnai mus sustabdo baimė. Nežinia. Trūkumo jausmas. Nevertumas. Nepasitikėjimas savimi. Abejonės. Kaltė. Mes stovime prie slenksčio, o gyvenimas eina toliau. Praeina diena. Praeina naktis. Praeina vasara, ruduo, žiema. Laikas neklausia mūsų sutikimo. Sezonas keičia sezoną. O energija ir vidinis užmojis pamažu senka. Ir tada tai, ką turėjome padaryti vakar, šiandien atrodo dar sunkiau. Tamsa dažnai ateina garsiai. Išspiria duris. Įsiveržia per baimę, spaudimą, chaosą. O Kūrėjo paraginimas ateina kitaip. Kaip vėjelio dvelksmas. Kaip švelnus prisilietimas. Kaip tylus širdies suvirpėjimas. Jis nesilaužia per jėgą. Jis neverčia. Jis tik pakviečia. Bet duris atidaryti turime patys. Jeigu jauti, kad dabar stovi prie savo slenksčio — ir tau reikia pagalbos, parašyk man Ir einam pirmyn.