IndreAsada☀️ŠVIESOS KANALAS

Kaip dažnai mes ieškome durų. Kartais klaidžiojame tarsi labirinte, kuris atrodo be išėjimo. Ieškome ženklo, aiškumo, atsakymo. Ir vis dėlto… dažnai nepastebimai praeiname pro tas duris, kurios jau buvo mums duotos. Gyvenime išėjimai ne visada atrodo ypatingai. Prie jų nestovi orkestras. Nėra raudono kilimo. Nėra didelio ženklo iš dangaus. Kartais tai būna paprasta diena. Tokia pati kaip visos kitos. Bet būtent TA diena gali tapti durimis. Jei sustosi. Jei įsiklausysi. Jei leisi sau ne tik eiti automatiškai, bet išgirsti, kur tave veda vidus. Kartais kryptis atsiveria ne tada, kai gauname atsakymą. O tada, kai išdrįstame užduoti sau tikrus klausimus. Ar mane tenkina tai, ką darau? Kaip atrodys mano rytojus, jei ir toliau gyvensiu taip, kaip iki šiol? Ką rinkčiausi, jei žinočiau, kad tai mano paskutinė vasara? Kaip ją nugyvenčiau? Ką paleisčiau, jei nebevadovaučiauosi senu požiūriu, įpročiu, santykiu ar baime? Kas aš esu? Ir dėl ko aš čia? Už tokių klausimų visada yra kažkas giliau. Kažkas tikriau. Kažkas, ko dažnai negirdime, kol gyvename tik iš įpročio. Kol keliaujame šio gyvenimo keliais ir takeliais, mūsų kelyje visada yra paslėptų durų. Visada yra ką atrasti. Daug šviesos ir meilės atrandant savo gelmes 🌞❤️ Indrė Asada

Visos dienos yra kažkam palankios. Kiekviena diena turi savo tikslą. Klausimas tik vienas — ar mes atsiversime jam? Ar padarysime tai, ką jaučiame, kad turime padaryti? Ar leisime sau būti vedami vidinio pajautimo? Ar vakarykštės dienos šešėliai režisuos šiandieną? Kas šiandien ves mus? Baimė? Abejonės? Senas nuovargis? Ar tikėjimas? Aš tikiu, kad mes turime pakankamai jėgos kiekvienam žingsniui, kuris iš tikrųjų yra mūsų. O jeigu jėgos nėra, verta sustoti ir paklausti savęs: Kur aš išeikvojau savo energiją? Gal aš gyvenu svetimose ar praeities istorijose? O gal šiandienos naujienose ir ateities baimėse? Kartais mums nereikia dar daugiau spausti savęs. Kartais reikia tik grįžti į vidų. Įkvėpti. Iškvėpti. Pajusti, kur esame. Ir vėl pastatyti save ant savo bėgių. Jeigu galvojate, kad aš visada esu įkvėpime — turiu jus švelniai nuvilti. Aš irgi žmogus. Gyvenu toje pačioje žemėje kaip ir visi. Turiu jausmus, emocijas, vidinius svyravimus. Ir gyvenimas aplink mane taip pat vyksta. Todėl ir man kartais reikia save surinkti. Sustiprinti. Priminti sau, kas manyje tikra. Nusikratyti svetimas dulkes. Ir vėl žengti. Tad šiandien — susistiprinam. Įkvepiam. Iškvepiam. Grįžtam į save. Ir judam pirmyn iš vidinio lengvumo. Su meile, Indrė Asada ❤️

Kaip dažnai mes sustojame prie slenksčio. Yra dalykų, kurių niekas negali nuspręsti už mus. Tik mes patys turime pajusti, kada laikas peržengti. Įeiti. Išeiti. Pradėti. Pakeisti. Padaryti tai, ką viduje jau seniai žinome. Ir kaip dažnai mus sustabdo baimė. Nežinia. Trūkumo jausmas. Nevertumas. Nepasitikėjimas savimi. Abejonės. Kaltė. Mes stovime prie slenksčio, o gyvenimas eina toliau. Praeina diena. Praeina naktis. Praeina vasara, ruduo, žiema. Laikas neklausia mūsų sutikimo. Sezonas keičia sezoną. O energija ir vidinis užmojis pamažu senka. Ir tada tai, ką turėjome padaryti vakar, šiandien atrodo dar sunkiau. Tamsa dažnai ateina garsiai. Išspiria duris. Įsiveržia per baimę, spaudimą, chaosą. O Kūrėjo paraginimas ateina kitaip. Kaip vėjelio dvelksmas. Kaip švelnus prisilietimas. Kaip tylus širdies suvirpėjimas. Jis nesilaužia per jėgą. Jis neverčia. Jis tik pakviečia. Bet duris atidaryti turime patys. Jeigu jauti, kad dabar stovi prie savo slenksčio — ir tau reikia pagalbos, parašyk man Ir einam pirmyn.

Kodėl taip nelengva atsiplėšti, pakilti. Kurį laiką jau jau — atrodo viskas gerai, nuotaika puiki, mintys sklandžios, idėjos upeliais, energija fontanais. Bet vieną dieną trukt už vadžių — ir vėl nuo pradžių. Ko aš vertas. Aš niekam tikęs. Aš pats kaltas. Nieko nesugebu, nesuprantu, nežinau. Nieko gero nebus — o jeigu bus, tai manęs ten nebus. Toks jausmas, kad viskas anksčiau buvo miražas, o va dabar tikrasis nušvitimas atėjo. Tikroji tiesa aplankė. Tikrasis AŠ apsišvietė. Iš kur visa tai lenda? Tiesa yra ta, kad tai nėra tiesa. Tai tik programa. Įrašyta giliai — žemiau sąmonės. Ir ji grįžta ne todėl, kad tu silpnas. O todėl, kad jos šaknys dar ne visos išrautos. Apie tai kalbėsime uždarame nemokamame seminare ketvirtadienį. Seminaras Vibracijos vyks gyvai, 20–22 val. Rašyk NORIU — atsiųsiu prisijungimą į Telegram grupę. Darbas jau prasidėjo. Jungiamės — ir būtinai atsakome į užduotus klausimus.

Aukšta vibracija — tai buvimas tiesoje. Ne pastangos parodyti, koks laimingas ir sėkmingas. Ne persispaudžiant save. Bet pripažįstant savo būseną kaip šio momento faktą — kuris nėra nei nuosprendis, nei tapatybė. Tiesiog atspirties taškas, iš kurio judi toliau. Kiekviena būsena kalba tau. Jei šią akimirką nėra laimės ar euforijos — tai nereiškia, kad kažkas blogai. Tai reiškia, kad reikia įsiklausyti ir išgirsti, ką ta būsena nori pasakyti. Tai ir yra buvimas aukštose vibracijose — buvimas stebėtoju, kūrėju. O ne tuo, kuris bet kokia kaina nori atrodyti spinduliuojantis. Ramybe ar euforija. Kas netikra — tas netikra. Apsimetimas laimingu yra žemos vibracijos. Nes tai melas. Sau. Plačiau ir giliau apie VIBRACIJAS Ketvirtadienio uždarame seminare telegrame. Komentuok NORIU, jei dar nesi prisijungęs ir aš atsiųsiu nuorodą į grupę. Ten jau laukia keletas klausimų savireflekcijai.

Sveiki gražų šeštadienio rytą Mano pasiūlymas rytoj vakare pasikalbėti apie VIBRACIJAS. Tema iš ties įdomi ir plati, dėl to sekmadienį mes pasidarysim tik įžangą. Pasižiūrėsim kokia yra kilmė šio termino. Kokie yra dažniausiai pasitaikantys mitai. Kas dažniausiai stovi už to žodžio mūsų su jumis sąmonėje ir pasąmonėje. Kaip sužinoti, kokiose vibracijose esame. Apie visa tai sekmadienį 21:00 val lt laiku vebinare Aukštos vibracijos: 3 mitai ir kaip atpažinti, kur esi dabar. O pratęsime tai uždarame nemokamame 2 val seminare ketvirtadienį. Kas jau žino kad norės prisijungti, rašykite NORIU ir atsiųsiu nuorodą. Iki greito Indre Asada

Ko mes dažniausiai pasigendame?.. Atsimenu laiką, kai gyvenau Norvegijoje – gamta, jūra, kalnai... Nuostabu.... bet trūko žmonių, trūko bendrystės. Trūko miesto bruzdesio, kalbų, sueigų... Bet štai, kai aplink bruzdesys, minia, garsai ir judesys – norisi pabėgti ir mėgautis gamtos ramybe. Tai ko mes norim? Ko mums trūksta?.. Tiesą sakant – mums reikia visko. Ir gamtos. Ir žmonių. Ir tylos. Ir juoko. Bet ne šiaip bendrystės. Ne triukšmo. Mums reikia bendrystės, kur susitinka sielos. Toks susitikimas pamaitina širdį, užpildo, nuramina. Mums reikia juoko, apkabinimo, gyvų akių. Kur gerai jautiesi būdamas savimi. Tebus daugiau tokių akimirkų, Gražaus savaitgalio🌞🌞 Su meile Indre Asada

Tu galvoji, kad lauki tinkamo laiko. Bet gal iš tikrųjų lauki, kol skausmas taps stipresnis už baimę. Ar tas balsas, kuris sako „palauk“, tikrai yra intuicija? O gal tai sena baimės programa, vidinis saugumo mechanizmas, kuris veda tais pačiais ratais kaip po dykumą? Šis vebinaras skirtas tiems, kurie jaučia vidinį pasipriešinimą, atidėlioja sprendimus, laukia geresnio laiko, gyvena iš reakcijų, gesina gyvenimo gaisrus ir nori suprasti, kas iš tikrųjų juos veda — sąmoningumas, širdies aiškumas ar sena išlikimo sistema. https://youtu.be/xrtwcygCf5c Malonaus pasiklausymo ir įkvėpimo veikti 🙂

Tas balsas, kuris sako „dar ne laikas“ — ar jis tikrai išmintis? Gal tu lauki palankių aplinkybių. Gal lauki vidinio noro ir aiškaus vidinio „taip“. Gal sakai sau: „kai ateis laikas, aš pajausiu.“ Bet kas manyje turi pajusti, kad jau laikas? Ar tas vidinis balsas tikrai yra vedlys? Šį vakarą 21.00 vebinare kalbėsime apie tai, kodėl „dar ne laikas“ kartais nėra intuicija. Kodėl pasipriešinimas gali būti ne ženklas sustoti, o sena vidinė programa, kuri bijo nežinomos ramybės. Ir kaip pradėti atpažinti, kas iš tikrųjų tave veda: sąmoningumas ar reakcija. Nes klausimas nėra tik: Ar man jau laikas? Klausimas: Kas manyje sprendžia, kada kam laikas?

Kažkas negerai, bet nežinau kas. Iš pradžių atrodo, kad pakanka nusiraminti. Pakvėpuoti. Pasipasakoti. Paklausyti muzikos. Pragyventi vieną momentą. Užtaisyti vieną skylutę. Pablizginti paviršių. Nusivalei langą — šviesiau dūšioj. Bet tada šviesa apšviečia kampus, kuriuose metų metais kaupėsi tai, ko nenorėjai matyti. Imi šluotą iš kampo ir pradedi vaikyti dulkes kaip muses mintį, emociją, baimę, skausmą. Ir kuo ilgiau tvarkai, tuo mažiau aišku, ar tai kada nors baigsis. Ne todėl, kad dabar blogiau nei buvo. O todėl, kad pradėjai matyti. Tik matymas dar nėra pokytis. Kartais tu stovi prieš savo vidinę tamsą išplėstomis akimis — sustingęs, išsigandęs, nežinantis, nuo ko pradėti. Ir bandai šaukštu kalną nukasti. Tvarkai vieną problemą po kitos. Vieną emociją po kitos. Užgesini vieną gaisrą, pasirodo kitas. Nes problema buvo ne paviršiuje. Ji giliai. Gyvenimą formuoja ne tik tavo sprendimai. Jį formuoja vidinė sistema, iš kurios tie sprendimai kyla. Ir kol bandai skabyti lapus, medis vis tiek gauna maisto iš tų pačių šaknų. Tikras pokytis prasideda ne tada, kai paviršius atrodo švaresnis. Jis prasideda tada, kai nustoji kovoti su lapais ir pagaliau nusileidi prie šaknų. O prie šaknų mes darbuojames Laikas gyventi procesuose. Nori pradėti, parašyk man ❤🌞❤

Laimė — būsena ar siekiamybė? Vartyk kaip nori, bet visas mūsų gyvenimas vienaip ar kitaip sukasi apie laimės pirkimą. Vaikystėje tai saldainiukas, ledų porcija ar žaisliukas pradžiuginti ar nuraminti mažą širdelę. Vėliau keičiasi tik formos. Tai gali būti kavos puodelis, kepsnys, drabužis, iškyla, susitikimas su draugais, kelionė, namai, santykiai, pramogos. Net į darbą dažnai einame dėl to paties — kad turėtume tai, ko reikia mūsų laimei: stogą virš galvos, automobilį, telefoną, kompiuterį, saugumą, patogumą, galimybę nusipirkti tai, ko trokštame. Iš esmės mes dažnai perkame ne "dalyką". Mes perkame būseną. Mes tikimės, kad per tą daiktą, žmogų, vietą, skonį, kelionę ar patirtį pasijausime geriau savo viduje. Kad ateis ramybė, sotumas, saugumas, meilė, laisvė, vertė, gyvenimo skonis... Ir viskas su tuo gerai, kol tai yra balanse. Kol tai iš tiesų pamaitina, o ne tampa būdu pabėgti nuo savęs. Problema prasideda tada, kai vidinį alkį bandome pasotinti tik išoriniais dalykais. Industrija tai žino. Ji žino, kad žmogus ieško ne produkto. Jis ieško jausmo. Todėl mums nuolat parduodamas trumpas laimės pojūtis: Pramogų parkas, dar viena pora batų, bulkutė... kad tik pasijustum laimingu ir mylimu. Bet po tokio pasisotinimo kartais tampa tik dar tuščiau. Širdyje ar piniginėje. Atrodo, viskas gerai, lyg ir nieko netrūksta, nėra kuo skųstis, bet viduje kažkas ne taip. Skauda, tuščia, vieniša, neramu, neužtenka. Ir net penkios ledų porcijos tos tuštumos užpildyti negali. Jeigu viduje gyvena nesaugumas, įtampa, nevertumas, baimė, trūkumas ar nuolatinis išgyvenimo režimas, išorinė patirtis gali trumpam pagerinti būseną, bet ji negali jos išlaikyti. Apie tai kalbėsimės šio vakaro vebinare: „Parduodama laimė: kodėl mes perkame būsenas, kurių viduje dar nemokame išlaikyti“ Kviečiu jungtis šiandien 21:00 Lietuvos laiku — gyvai Facebook ir YouTube.

21.00 Facebooke ir Youtube

Prieš daugiau nei 80 metų, dar gerokai iki socialinių tinklų ir viešo įvaizdžio kultūros suklestėjimo, prancūzų filosofas J.P. Sartre savo pjesėje parašė keistą frazę: „Pragaras — tai kiti žmonės.“ Apie ką tai? Ar jis norėjo pasakyti, kad žmonės aplink mus yra blogis? Ne! Pragaras prasideda tada, kai kitų žmonių žvilgsnis tampa vienintele tiesa, nulemiančia, kas aš esu. Kaip mane mato? Ką apie mane galvoja? Ir tada žmogus nebegyvena savo gyvenimo. Jis stengiasi ATRODYTI. Atrodyti stiprus. Atrodyti ramus. Atrodyti laimingas. Atrodyti, kad viskas gerai. Net tada, kai viduje nėra gerai. Pragaras nėra kiti žmonės. Pragaras prasideda tada, kai kitų žmonių žvilgsnis tampa mūsų vertės matu. Šį vakarą uždarame vebinare „Atrodyti ar būti?“ eisime giliau į šią temą: kodėl žmogui taip baisu būti tuo, kuo jis yra, kodėl tampa saugiau atrodyti, ir kaip išeiti iš šio vidinio kalėjimo. https://t.me/+eO5VhW2umRE5MWJk Beje, grupėje jūsų jau laukia užduotėlė, o vakare 20.00 startuojam mūsų susitikimą.

Motinos dieną mes dažnai pagerbiame mamą. Dėkojame jai už tai, kad ji viską atlaikė. Pasiaukojo. Tylėjo. Šypsojosi. Glostė galveles. Laikė namus, vaikus, santykius, gyvenimą. Bet kartais atrodo, kad mes pagerbiame ne pačią moterį. Mes pagerbiame jos gebėjimą ignoruoti save. Savo jausmus. Savo nuovargį. Savo ašaras. Savo neišsakytus žodžius. Ir per šias liaupses šis modelis keliauja iš kartos į kartą. Bet jeigu tu esi ta moteris… Ar tikrai nori, kad visas tavo gyvenimas būtų pastatytas ant vaidmens, kuriame turi atrodyti laiminga net tada, kai viduje nyksti? Ir kur tai veda? Apie tai kalbėsimės šio vakaro vebinare: „Atrodyti laiminga ar būti?“ Moters širdis po motinos vaidmeniu 21.00 val. mano FB profilyje ir Youtube

Trys portretai. Tas, kurį sukūrė kiti. Tas, kurį susikūrėme patys. Tas, kas iš tiesų esame. Nuo vaikystės mus formuoja ne tik tai, ką mes išgyvename, bet ir tai, kaip mus mato artimiausia aplinka. Tu netvarkingas. Per jautrus. Niekam tikęs. Dažnai būtent šis svetimas portretas tampa mūsų tapatybe, kurią vėliau bandome pataisyti. Tampame pareigingi. Tvarkingi. Stiprūs. Bet labai dažnai už visų šių pastangų slypi bandymas tapti priimtinais ir mylimais. Ir net kai pagaliau sulaukia pripažinimo, viduje vis tiek gali likti tas pats nevertumo jausmas. Nes vidinė sistema vis dar veikia iš seno portreto. Tikras pokytis prasideda ne tada, kai sukuri gražesnį savo įvaizdį. O tada, kai pamatai, kas tavyje niekada nebuvo tavo.

Dažniausiai klausiame savęs: ar aš esu laimingas? Bet yra ir kitas klausimas: ką mano būsena atneša kitiems? Ką aš sėju, kuo dalinuosi? Dažniausiai tuo, ko pats esu pilnas. Su meile Indre Asada