Lietuvos Monarchistai

Lietuvos žemėlapis su pažymėtais piliakalniais.🗺 1928–1932 m. Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Kunigaikštystės dukra⚜️ Konstancija Skirmuntaitė gimė 1850 m. senoje Skirmuntų giminėje, kurios šaknys buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje siekė net XIII amžių. Nors augo lenkiškai kalbančioje bajorų aplinkoje Pinsko krašte, save ji pirmiausia laikė ne lenke, o istorinės Lietuvos žmogumi. XIX a. pabaigoje, Skirmuntaitė atvirai pabrėžė savo ryšį su Lietuva ir senąja LDK tradicija. Ji priklausė tai kartai, kuri save laikė paskutiniaisiais senojo krašto piliečiais. Neturėdama formalaus istorinio išsilavinimo, Konstancija parašė kelis istorinius veikalus apie Lietuvos praeitį. Savo darbuose ji ypatingai aukštino Mindaugą, Vytautą Didįjį ir ankstyvąją Lietuvos valstybę, o jos knygos apie Lietuvos istoriją buvo verčiamos ir skaitomos tarp lietuvių tautinio atgimimo veikėjų. Ji aktyviai bendravo su Jonu Basanavičiumi, Adomu Jakštu, buvo Lietuvių mokslo draugijos narė ir nuolat rašė ne tik lenkų, bet ir lietuvių spaudai. Skirmuntaitė priklausė Krajowcy judėjimui ir tikėjo, kad žmogaus tapatybę lemia ne tik kalba, bet ir ištikimybė savo kraštui. Nors pati kasdien kalbėjo lenkiškai, ji save vadino lietuve ir ne kartą kritikavo tiek lenkų, tiek lietuvių kraštutinį nacionalizmą. 1914 m. ji net išleido lietuvišką brošiūrą, kurioje ragino žmones nevertinti savo istorijos vien pagal kalbą. Laiškuose Basanavičiui ji save net vadino „paskutine mohikane“ – viena paskutiniųjų senosios Lietuvos žmonių. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai Lietuva ir Lenkija pasirinko skirtingus kelius, Skirmuntaitė atsidūrė tarp dviejų pasaulių. Ji kritikavo Želigovskio veiksmus Vilniuje ir neslėpė nusivylimo tuo, kaip nyksta senoji LDK pilietinė idėja. 1934 m. mirus Konstancijai Skirmuntaitei, su ja simboliškai baigėsi ir viena paskutinių bajorų kartų, kuri save laikė ne tik lenkais ar lietuviais, bet pirmiausia – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonėmis. Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Antalinos, Utenos, Kuktiškių ir Siesikų dvaro rūmai, pavaizduoti bajoro Mečislovo Jaloveckio piešiniuose🎨 1950–1962 m. Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Vilniaus siela🕯 Liudvikas Abramovičius gimė 1879 m. Maskvoje senoje bajorų šeimoje, tačiau savo tikraisiais namais visą gyvenimą laikė ne Rusiją ar Lenkiją, o Vilnių ir istorinę Lietuvą. Jaunystėje persikėlęs į Vilnių jis greitai įsitraukė į intelektualinį ir politinį miesto gyvenimą. Abramovičius priklausė tai kartai, kuri save laikė paskutiniaisiais senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonėmis – žmonėmis, kuriems Vilnius buvo ne tik miestas, bet ir istorinės valstybės širdis. Didžiąją gyvenimo dalį jis paskyrė spaudai, istorijai ir politikai. 1912 m. jis tapo Vilniuje leidžiamo laikraščio „Przegląd Wileński“ redaktoriumi. Per savo leidinius Abramovičius gynė mintį, kad buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės neturi būti skaldomos pagal kalbą ar tautybę. Dėl tokių pažiūrų jo leidiniai ne kartą buvo konfiskuojami tuometinės Lenkijos valdžios. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vilniaus klausimas suskaldė visą regioną, lenkakalbis Abramovičius atvirai teigė, kad Vilnius turi priklausyti Lietuvai be jokių papildomų sąlygų. Kaip kompromisinį sprendimą jis siūlė lenkų kultūrinę autonomiją Vilniaus krašte. Iš pradžių Želigovskio maištą jis vertino gana palankiai, manydamas, kad tai vietinių gyventojų sukilimas, turintis atkreipti Lietuvos dėmesį į Vilniaus krašto problemas. Tačiau netrukus suprato, kad tai neturi nieko bendro su vietiniu judėjimu, o visas „maištas“ buvo tik pridengta Vilniaus krašto aneksija į Lenkiją. Po šių įvykių jis ne kartą lankėsi Lietuvoje ir Okupuotuose kraštuose. Vienas žinomiausių jo vizitų buvo 1927 m., kai Abramovičius dalyvavo signataro Jono Basanavičiaus laidotuvėse Vilniuje, kuriose sakė kalbą. 1939 m. mirus Liudvikui Abramovičiui, jo netektį skaudžiai išgyveno ir artimi bendražygiai. Abramovičiaus mirties dieną Mykolas Pijus Römeris savo dienoraštyje rašė:

Jis buvo nepaprasto talento publicistas, turėjo nuostabų ir aštrų rašiklį. Iki galo – usque ad finem – jis liko ištikimas vadinamiesiems krajovcams , kurie buvo paremti Didžiosios Lietuvos valstybingumo idėja, jungiančia etnografinės Lietuvos ir Lietuvos Rusios žemes su sostine Vilniumi. Jis turėjo drąsos pasipriešinti lenkų nacionalizmui ir lenkų valstybingumui istorinėse Lietuvos žemėse. Jam tai buvo dar sunkiau, nes jis buvo lenkas. Bet pirmiausia jis buvo vilnietis ir Lietuvos, o ne pačios Lenkijos sūnus. Liudvikas Abramovičius turėjo temperamentą, o jo paties ideologinės pozicijos vienišumas ir reiškiamų politinių nuomonių nepopuliarumas jo negąsdino ir neskatino trauktis, veikiau suteikė energijos ir sustiprino pasipriešinimą. Jis ėjo per gyvenimą neatitraukdamas akių nuo savo idėjos žvaigždės

Iki pat mirties Abramovičius liko ištikimas savo idėjai – Lietuvai, kurios pagrindas turėjo būti ne kalba ar tautybė, o bendra istorija, Vilnius ir senoji LDK tradicija. Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Žvalgybiniai lėktuvai LVG C.VI Kauno aerodrome su pirmaisiais Lietuvos karinės aviacijos ženklais.🪽 1919 m. Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Paskutiniai LDK piliečiai⚜️ XIX a. pabaigoje, kai buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse vis stiprėjo lietuvių, lenkų ir baltarusių tautiniai judėjimai, dalis senosios bajorijos, kaip atsvara tam, susibūrė į kultūrinį ir politinį judėjimą Krajowcy – nuo žodžio *kraj* (kraštas). Judėjimo esmė buvo ta, kad žmogaus tapatybę turi lemti ne tik kalba ar tautybė, bet ir ištikimybė savo istoriniam kraštui – buvusiai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Dauguma judėjimo narių save siejo su XVI amžiaus lenkakalbe Lietuva. Krajowcy siekė išsaugoti daugiatautę LDK idėją, kurioje lietuviai, lenkai, gudai, žydai ir kitos tautos galėtų gyventi vienoje politinėje erdvėje. Jie priešinosi augančiam tautiniam susiskaldymui ir tikėjo, kad buvusios LDK žemės gali būti atkurtos kaip moderni federacinė arba autonominė valstybė. Vieni aktyviausių judėjimo veikėjų buvo Mykolas Pijus Römeris, Romanas Skirmuntas, Konstancija Skirmuntaitė, Tadas Vrublevskis ir kiti senųjų giminių atstovai. Vieni judėjimo nariai palaikė labiau Lietuvai palankesnę kryptį, kurioje lietuviams ir Lietuvos bajorijai atitektų pagrindinis šalies valdymas, o kiti laikėsi labiau Abiejų Tautų Respublikos įkvėptos minties, kad Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turi atkurti bendrą valstybę pagal senuosius principus. Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui judėjimas pradėjo irti – viena dalis atsitraukė nuo artėjančio fronto, o kiti įsiliejo į vietinius lietuvių, gudų ir lenkų tautinius judėjimus. Vėliau Vilniaus klausimas galutinai suskaldė buvusius bendraminčius. Tačiau jų idėja taip ir liko viena iš paskutinių pastangų atgaivinti senąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietinę tapatybę ir tradicijas. Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Paminklas kunigaikščiui Jonušui Radvilai (skulptorius Juozas Zikaras). prie Biržų tvirtovės rūmų griuvėsių.⚜️ 1931 m. Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Mindaugas ir Vytautas: įamžinti bažnyčioje Švenčionėlių Šv. Edvardo bažnyčioje galima pamatyti vitražus, vaizduojančius Karalių Mindaugą ir Didįjį Kunigaikštį Vytautą

Trakų salos pilies priešpilio bokštas🏰 1939 m. Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Saksai prieš bolševikus🗡 1919 m. pradžioje atkūrusi nepriklausomybę Lietuvos valstybė atsidūrė bolševikų kelyje į vadinamąją pasaulinę revoliuciją. Raudonoji armija jau buvo užėmusi Vilniaus kraštą ir veržėsi Kauno link. Lietuvos kariuomenė tuo metu dar tik kūrėsi – trūko karių, ginklų, karininkų ir tvarkingos gynybos. Buvo didelis šansas, kad bolševikų pajėgos prasiverš per Lietuvą į Rytų Prūsiją, o vėliau mėgins pasiekti ir patį Berlyną, kad padėtų tenykščiams revoliucionieriams. Antantės valstybės, bijodamos tokio scenarijaus, įpareigojo karą pralaimėjusią Vokietiją laikinai palikti savo karinius dalinius Rytuose iki tol, kol naujai atsikūrusios valstybės pačios sustiprės, susikurs kariuomenes ir galės apsiginti savarankiškai. Iš pradžių buvo planuota savanorių dalinius sudaryti iš besitraukiančios 10-osios armijos karių, tačiau dauguma jų buvo išsekę, pavargę ir demoralizuoti, todėl norinčių likti kovoti atsirado nedaug. Dėl to pradėta ieškoti savanorių jau pačioje Vokietijoje – tarp iš karo grįžusių kareivių ir karininkų. Daugiausia savanorių atsirado mūsų kunigaikščių Augusto II ir Augusto III gimtinėje Saksonijoje. Būtent iš šio krašto atvykę savanoriai tapo svarbia jėga kovose Lietuvoje prieš bolševikus. Saksų savanoriai dalyvavo kovose prie Kėdainių, Jonavos, Kaišiadorių, Gardino ir Kauno prieigų, saugojo geležinkelius, tiltus bei svarbiausius tiekimo kelius. Kartu su lietuvių kariais jie ne vieną kartą atrėmė bolševikų veržimąsi, dėl kurių sėkmės Lietuva sėkmingai apsigynė nuo bolševikų. Tačiau dėl bermontininkų ir Baltijos landesvero veiksmų regione Antantės šalys įsakė nedelsiant išvesti visas vokiečių pajėgas iš Baltijos kraštų. Saksų savanoriai Lietuvą paliko 1919 m. liepos viduryje. Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Jonas Mačiulis-Maironis savo namuose prie Vytauto Didžiojo paveikslo🖼 1931 m. Monarchistai | Paremti | Susisiekti

grafo Ignoto Tyzenhauzo (1760–1822) Rokiškio dvaro sodybos projektas🏛 1780–1790m Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Lietuva po caru⚜️ Po valstybės žlugimo Lietuva niekur nedingo – ji persikėlė į politikų ir aristokratų planus. Po 1772–1795 m. padalijimų beveik visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tačiau tai dar nereiškė galutinės pabaigos. XIX a. pradžioje atsirado reali galimybė, kad LDK gali būti atkurta – tik jau kaip autonominė valstybė Rusijos imperijoje. Lūžis įvyko 1809 m., kai Rusija užėmė Suomiją ir sukūrė autonominę Suomijos Didžiąją Kunigaikštystę. Tai tapo precedentu, kuris parodė, kad imperijoje gali egzistuoti savivaldą turintys kraštai. Šis modelis sudomino buvusius LDK elitus, ypač veikusius Peterburge. Kunigaikščiai Adomas Jurgis Čartoriskis ir Mykolas Kleopas Oginskis pradėjo aktyviai svarstyti, kaip panašų statusą galėtų įgyti ir Lietuva. Ypač išsiskyrė Oginskio projektas – jis siūlė atkurti LDK ne tik su XVIII a. teritorijomis, bet ir su senosiomis Ukrainos žemėmis. 1811 m. šios idėjos buvo rimtai svarstomos, turėjo palaikymo ir atrodė, kad iki sprendimo trūksta nedaug. Tačiau viską nutraukė 1812 m. karas – į Lietuvą įžengęs Napoleonas sukėlė naujas viltis, tačiau po jo pralaimėjimo situacija kardinaliai pasikeitė. Aleksandras I, susigrąžinęs kraštą po Napoleono pralaimėjimo, buvo įsižeidęs ir nepasitikėjo vietos bajorija. Didelė dalis Lietuvos bajorų buvo palaikę ir bendradarbiavę su Napoleonu, todėl caras tai laikė išdavyste. Dėl to jis atsisakė svarstyti bet kokias LDK atkūrimo ar autonomijos idėjas ir pasirinko stiprinti tiesioginę imperijos kontrolę. Vėliau ši politika tik griežtėjo – po 1831 m. sukilimo buvo panaikinti paskutiniai autonomijos bruožai, o 1840 m. galutinai panaikintas Lietuvos Statuto galiojimas. Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Trečiojo pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto pulko karininkai Macikų dvare su pulko automobiliu🚗 1924 m. Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio kartu su kunigaikštienių Barboros Radvilaitės ir Elžbietos Habsburgaitės, ir galimai Vytauto Didžiojo palaikai👑 1931 m. Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Dingę valdovo palaikai⚜️ Vytauto Didžiojo palaikų likimas išlieka viena didžiausių Lietuvos istorijos mįslių. Ilgą laiką buvo manoma, kad didžiojo kunigaikščio palaikai dingo arba buvo paslėpti per 1655 m. Vilniaus užėmimą, kai Rusijos ir kazokų pajėgos nusiaubė miestą. Iki šiol manyta, kad jie gali būti kažkur Vilniaus katedros požemiuose, tačiau tiksli vieta taip ir nebuvo nustatyta. Naujausi tyrimai ir pasirodžiusi informacija rodo, kad ši versija gali būti netiksli. 1931 metais, po didelio Vilniaus potvynio, katedra patyrė didelę žalą. Tais pačiais metais Lenkijos valdžia sudarė specialų katedros gelbėjimo komitetą, kurio tikslas buvo restauruoti pastatą. Darbai pirmiausia buvo pradėti katedros požemiuose, kurie labiausiai nukentėjo nuo potvynio. Būtent ten buvo rasti Aleksandro Jogailaičio ir kunigaikštienių Barboros Radvilaitės bei Elžbietos Habsburgaitės palaikai. Tačiau kai kurie šaltiniai ir tyrėjai teigia, kad tuo metu galėjo būti rasti ne trys, o keturi palaikai. Archyvinėse nuotraukose ir aprašymuose minima papildoma kapavietė, kuri nebuvo aiškiai identifikuota ir nebuvo plačiai viešinama. Tai kelia prielaidą, kad tas neidentifikuotas palaidojimas galėjo priklausyti Vytautui Didžiajam. Nors oficialiai skelbiama, kad 1931 m. buvo rasti trys valdovų palaikai, kai kurie tyrėjai, remdamiesi archyvine medžiaga ir nuotraukomis, teigia, jog galėjo būti ir daugiau radinių. Kadangi tuo metu Vilnius buvo Lenkijos okupacijoje, ši informacija galėjo būti nuslėpta, siekiant nesukelti papildomų neramumų lietuvių tarpe. Naujausi tyrimai per ateinančius metus ar net mėnesius gali pateikti daugiau atsakymų į šią istorinę mįslę. Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Karys, bajoras, istorikas, medikas✨️ Vladas Nagevičius gimė 1880 m. balandžio 17 d. Kretingos apskrityje, bajorų šeimoje. Jo kilmė siejama su smulkiąja Lietuvos bajorija, tačiau pats jis labiausiai išgarsėjo ne giminės vardu o savo darbais. Mokėsi Sankt Peterburgo Karo medicinos akademijoje, kuri tuo metu buvo viena pažangiausių medicinos institucijų Rusijos imperijoje. Dar studijų metais jis pradėjo domėtis Lietuvos archeologija ir rinkti istorinius duomenis. Pirmojo pasaulinio karo metu Nagevičius tarnavo karo gydytoju, buvo apdovanotas už tarnybą fronte. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, tapo vienu iš Lietuvos kariuomenės sanitarinės tarnybos kūrėjų. Organizavo karo ligonines, rūpinosi epidemijų prevencija, įvedė griežtus higienos standartus kariuomenėje. Jis taip pat turėjo karininko laipsnį ir dalyvavo kuriant bendrą kariuomenės struktūrą, neapsiribodamas vien medicinine veikla. 1921 m. Kaune jo iniciatyva įkurtas Karo muziejus tapo vienu svarbiausių jo gyvenimo projektų. Nagevičius ne tik jį įsteigė, bet ir Pats asmeniškai rūpinosi ekspozicijomis, rinko eksponatus, organizavo istorinės atminties renginius. Jo pastangomis muziejaus sodelyje atsirado Nežinomo kareivio kapas, Laisvės paminklas ir buvo įtvirtintos karių pagerbimo tradicijos. Taip pat inicijavo Vytauto Didžiojo kulto stiprinimą – rūpinosi, kad didžiojo kunigaikščio atminimas būtų gyvas visuomenėje. Be muziejinės veiklos, Nagevičius aktyviai dirbo archeologijoje. organizavo piliakalnių tyrimus, tyrinėjo kapinynus, rinko senovės radinius. Vienas svarbesnių jo darbų – Apuolės piliakalnio tyrimai, kurie buvo vieni pirmųjų platesnio masto archeologinių kasinėjimų Lietuvoje. Jis taip pat siekė, kad archeologiniai radiniai liktų Lietuvoje ir taptų prieinami visuomenei. Vladas Nagevičius mirė 1954 m., tačiau jo sukurti pamatai – kariuomenės medicinos sistema, muziejinė tradicija ir archeologiniai tyrimai – išliko svarbūs iki šių dienų Monarchistai | Paremti | Susisiekti

🏛Vilniaus apskrities bajorams priklausiusio mūrinio namo brėžinys, sukurtas 1843 m. Šiame pastate veikė Vilkmergės pavieto teismas, taip pat Bajorų globos įstaiga su kanceliarija ir archyvais. Manoma, kad tai vienas seniausių iki šiol išlikusių mūrinių pastatų Ukmergėje: jo statybas dar 1786 m. pradėjo Vilkmergės pavieto seniūnas Ignotas Marikonis. Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Su šventom velykom!!! Monarchistai | Paremti | Susisiekti

Kovo 11-oji: Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Diena Kovo 11-oji Lietuvoje yra ypatinga šventė, kurią švenčiame norėdami pagerbti ir prisiminti svarbius istorinius įvykius, susijusius su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Ši diena primena 1990 metų kovo 11 dieną, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją, oficialiai paskelbdama nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą po ilgų metų sovietinės okupacijos. Kiekvienais metais ši diena yra pažymima įvairiais renginiais, šventinėmis apeigomis ir viešaisiais vakarėliais visoje šalyje. Įvairios organizacijos, institucijos ir žmonės prisimena ir švenčia šią dieną kaip ypatingą šventę, kuri pabrėžia lietuvių tautos ištvermę, pasiryžimą ir dvasią. Kovo 11-oji taip pat yra puiki proga apmąstyti šalies laimėjimus, iššūkius ir siekius ateityje, siekiant užtikrinti Lietuvos tautai gerą ir klestintį gyvenimą. @Monarchistai