IndreAsada☀️ŠVIESOS KANALAS

Mano pamąstymai garsiai. Dabar didžiausia problema nėra informacijos trūkumas. Tikroji problema — triukšmas ir didžiulė gausa kalbėtojų. Galima kalbėti iš pykčio. Iš pavydo. Iš konkurencijos. Iš noro gauti dėmesio. Iš ego. Iš vidinio trūkumo. Kol bus kas klauso be vidinio filtro, bus tie kas kalba be atsakomybės. Kol yra kas tiki vien todėl, kad skamba įtaigiai, bus tie kas pardavinės oro burbulus. Ne viskas, kas pasiekia tavo ausis, turi pasiekti tavo vidų. Todėl kartais svarbu sustoti. Pajusti. Atsitraukti. Pažiūrėti iš šono. Duoti laikui ištirti. Nes laikas atskleidžia, iš kur žmogus kalba: iš tiesos ar iš vaidmens, iš patirties ar iš teorijos, iš brandos ar iš noro pasirodyti. Vidinis filtras nėra skeptiškumas. Tai branda. Kartais gražus popierėlis gali slėpti nuodus

Nauji laikai. Matricų kaita. Perkrovimas. Nauji dažniai. Nauja sąmonė. Tikrai įdomu. Kyla klausimas - gal jau nebereikia dirbti su praeitimi? Praeities nereikia garbinti. Joje nereikia gyventi. Jos nereikia naudoti kaip pasiteisinimo. Jos nereikia tampyti kaip įrodymo, kodėl šiandien negali gyventi kitaip. Bet jeigu tavo kūnas šiandien reaguoja taip, lyg pavojus būtų realus, vadinasi, praeitis nėra tik praeitis. Jos įrašai vis dar aktyvūs tavo vidinėje sistemoje. Jeigu kažkoks žodis tave išmuša iš centro. Jeigu artumas sukelia norą bėgti. Jeigu kritika sukelia gėdą, pyktį ar sustingimą. Jeigu mintys apie pinigus pažadina baimę. Jeigu santykiuose vis kartojasi tie patys scenarijai. Tai nėra „vakar“. Tai yra šiandien vis dar veikiantis vidinis mechanizmas. Mes nedirbame su vaikyste tam, kad rastume kaltus. Mes nedirbame su gimine tam, kad kažką apkaltintume. Mes nedirbame su praeitimi tam, kad žmogus dar giliau į ją įkristų. Mes dirbame su vaikystės, giminės ir patirties pėdsaku tam, kad žmogus pagaliau galėtų veikti iš dabarties. Nes tikra dabartis nėra graži frazė. Tikra dabartis prasideda tada, kai tavo reakcijos nebevaldomos senos baimės, senos gėdos, seno trūkumo, seno atstūmimo ar seno išgyvenimo režimo. Tada tu iš tikrųjų gali rinktis kitaip. Todėl man nauja sąmonė nėra praeities paneigimas. Nauja sąmonė yra gebėjimas pamatyti, kas manyje dar veikia automatiškai, prisiimti atsakomybę ir perorganizuoti tą vidinę sistemą, iš kurios kuriu savo gyvenimą. Ne kaltinti. Ne teisintis. Ne kapstytis. O pamatyti, atpažinti, sureguliuoti ir veikti kitaip. Čia ir prasideda tikras perėjimas. Ne tada, kai pakeičiame žodyną. O tada, kai tampame sąmoningi, tiesoje su savimi ir prisiimame atsakomybę už savo gyvenimą. Visas darbas atliekamas atliekamas Indre Asada Gyvenimo akademijoje, https://indreasada.com/lt/gyvenimo-akademija

Yra žmonių, kurie ateina kurti. Ir yra žmonių, kurie ateina vertinti tuos, kurie kuria. Vieni stato iš vidaus. Kiti patys nestato, bet labai gerai žino, kaip turėjo statyti kiti. Tie, kurie sau neleidžia kurti, dažnai tampa didžiausiais kritikais. Žmogaus tragedija nėra ta, kad jis nesukūrė kažko didelio. O ta, kad kažkada išdavė savo kelią tam, kad būtų priimtas. Kad įrodytų. Kad kažkas nesupyktų. Kad nesmerktų. Kad pagirtų. Kad laikytų „normaliu“. O po to stebimės, kodėl viskas kaip ir gerai, bet viduje nėra gyvybės. Nėra tėkmės. Kodėl pavargstame nuo savo gyvenimo, kuris kitiems atrodo gražus. Teisingas. Patogus. Net sektinas. O mums patiems jame kažko ankšta. Nes ne kiekvienas teisingai atrodantis gyvenimas yra savas. Ne kiekvienas kūrinys gimsta iš gyvo šaltinio. Ne kiekviena etiketė ir forma atitinka turinį.

Man atrodo, kad mus dažniausiai sužeidžia ne pats įvykis. O tai, ką mes apie tą įvykį galvojame. Ne lietus už lango. O mintis: „Kaip man nervuoja tos balos ir dar skėtį pamiršau?“ Ne ne vietoje numestas daiktas. O mintis: „Aš tuščia vieta visiems.“ Ne vakar nebaigti darbai. O mintis: „Aš vėl nesusitvarkiau, bejėgė kažkokia.“ Ne kamštis kelyje. O mintis: „Man pastoviai nesiseka, kaip visi užkniso.“ Ne atspindys veidrodyje. O mintis: „Į ką aš panaši… išsekusi, išvargusi, pasenusi.“ Įvykis dažnai būna kasdienis. Ir nuomonė apie jį taip pat įprasta. Tokia sena, kad jos jau net nelaikome nuomone. Atrodo, kad tai tiesa. Ir tada mes reaguojame ne į tai, ką matome. Mes reaguojame į savo vidinį nuosprendį. Todėl dažniausiai mus išsekina ne patys įvykiai. O tai, kaip mes juos sau paaiškiname. Atrodo, nuomonę juk galima pakeisti. Pasižiūrėti kitaip. Nesureikšminti. Paleisti. Bet vos tik įvyksta kažkas pažįstamo, kūnas sureaguoja greičiau už protą. Ir mes vėl ten pat. Vėl pikti. Vėl nusivylę. Vėl įskaudinti. Vėl pavargę nuo pasaulio, kuris, atrodo, turėjo elgtis kitaip. O pasaulis nieko ypatingo juk nepadarė. Jis tik palietė nervą. Tą patį atvirą nervą, kurį lietė vakar. Ir kūnas su visomis emocijomis pasileido paskui. Tada mes laukiame kito įvykio. Geresnio. Tokio, kuris mus pradžiugins. Ir kai toks įvykis ateina, nuotaika pagerėja. Trumpam. Iki kito karto, kai gyvenimas vėl nepateisina mūsų vidinio lūkesčio. Ir mes vėl patikime, kad problema yra dienoje. Žmonėse. Aplinkybėse. Veidrodyje. Nors iš tikrųjų tai ne apie dieną ir ne apie aplinkybes. Tai apie širdį, kuri laukia įrodymo, kad yra teisi, mylima, priimta ir svarbi. Todėl nuotaiką keičia ne lietus ir ne saulė...

Priėjau prie išvados, kad nuoširdumas nėra išmokstama savybė. Išmokti galima mandagumo. Prisitaikymo. Gražių žodžių. Tinkamos reakcijos. Bet ne nuoširdumo. Nuoširdumas arba yra, arba jo nėra. Jis eina nuo širdies. Jeigu žmogus yra dviveidis ar daugiaveidis, jis yra veidmainis. Jis turi ką mainyti. Veidus. Kaukes. Reakcijas. Savo tiesą pagal situaciją. Tas, kuris veikia per širdį, yra arba nuoširdus, arba beširdis. Beširdį atpažinsi iš toli. O veidmainis gali būti labai įtikinantis. Jis juk turi ne vieną veidą pasirinkimui. Ir kartais labai gerai prisiderina. Beširdžiui dar galima padėti. Veidmaniui — sunkiai. Nes šaknis ne ta. Jis to nesupras. Todėl galiu drąsiai rašyti: veidmainiai galvos apie ką nori, tik ne apie save. Nuoširdus žmogus dar gali suabejoti savimi. Paklausti: „O gal čia apie mane?“ Sustoti. Pajausti. Pažiūrėti giliau. Bet ne veidmainis. Jis apie save galvoja per gerai. Dar daugiau — jis mano, kad visi yra tokie kaip jis. Ir čia yra liūdniausia vieta. Nuoširdus žmogus irgi dažnai galvoja, kad visi yra tokie kaip jis. Todėl kartais tai, kas iš tolo atrodė kaip saldus vaisius, burnoje apkarsta.

Kaip dažnai mes ieškome durų. Kartais klaidžiojame tarsi labirinte, kuris atrodo be išėjimo. Ieškome ženklo, aiškumo, atsakymo. Ir vis dėlto… dažnai nepastebimai praeiname pro tas duris, kurios jau buvo mums duotos. Gyvenime išėjimai ne visada atrodo ypatingai. Prie jų nestovi orkestras. Nėra raudono kilimo. Nėra didelio ženklo iš dangaus. Kartais tai būna paprasta diena. Tokia pati kaip visos kitos. Bet būtent TA diena gali tapti durimis. Jei sustosi. Jei įsiklausysi. Jei leisi sau ne tik eiti automatiškai, bet išgirsti, kur tave veda vidus. Kartais kryptis atsiveria ne tada, kai gauname atsakymą. O tada, kai išdrįstame užduoti sau tikrus klausimus. Ar mane tenkina tai, ką darau? Kaip atrodys mano rytojus, jei ir toliau gyvensiu taip, kaip iki šiol? Ką rinkčiausi, jei žinočiau, kad tai mano paskutinė vasara? Kaip ją nugyvenčiau? Ką paleisčiau, jei nebevadovaučiauosi senu požiūriu, įpročiu, santykiu ar baime? Kas aš esu? Ir dėl ko aš čia? Už tokių klausimų visada yra kažkas giliau. Kažkas tikriau. Kažkas, ko dažnai negirdime, kol gyvename tik iš įpročio. Kol keliaujame šio gyvenimo keliais ir takeliais, mūsų kelyje visada yra paslėptų durų. Visada yra ką atrasti. Daug šviesos ir meilės atrandant savo gelmes 🌞❤️ Indrė Asada

Visos dienos yra kažkam palankios. Kiekviena diena turi savo tikslą. Klausimas tik vienas — ar mes atsiversime jam? Ar padarysime tai, ką jaučiame, kad turime padaryti? Ar leisime sau būti vedami vidinio pajautimo? Ar vakarykštės dienos šešėliai režisuos šiandieną? Kas šiandien ves mus? Baimė? Abejonės? Senas nuovargis? Ar tikėjimas? Aš tikiu, kad mes turime pakankamai jėgos kiekvienam žingsniui, kuris iš tikrųjų yra mūsų. O jeigu jėgos nėra, verta sustoti ir paklausti savęs: Kur aš išeikvojau savo energiją? Gal aš gyvenu svetimose ar praeities istorijose? O gal šiandienos naujienose ir ateities baimėse? Kartais mums nereikia dar daugiau spausti savęs. Kartais reikia tik grįžti į vidų. Įkvėpti. Iškvėpti. Pajusti, kur esame. Ir vėl pastatyti save ant savo bėgių. Jeigu galvojate, kad aš visada esu įkvėpime — turiu jus švelniai nuvilti. Aš irgi žmogus. Gyvenu toje pačioje žemėje kaip ir visi. Turiu jausmus, emocijas, vidinius svyravimus. Ir gyvenimas aplink mane taip pat vyksta. Todėl ir man kartais reikia save surinkti. Sustiprinti. Priminti sau, kas manyje tikra. Nusikratyti svetimas dulkes. Ir vėl žengti. Tad šiandien — susistiprinam. Įkvepiam. Iškvepiam. Grįžtam į save. Ir judam pirmyn iš vidinio lengvumo. Su meile, Indrė Asada ❤️

Kaip dažnai mes sustojame prie slenksčio. Yra dalykų, kurių niekas negali nuspręsti už mus. Tik mes patys turime pajusti, kada laikas peržengti. Įeiti. Išeiti. Pradėti. Pakeisti. Padaryti tai, ką viduje jau seniai žinome. Ir kaip dažnai mus sustabdo baimė. Nežinia. Trūkumo jausmas. Nevertumas. Nepasitikėjimas savimi. Abejonės. Kaltė. Mes stovime prie slenksčio, o gyvenimas eina toliau. Praeina diena. Praeina naktis. Praeina vasara, ruduo, žiema. Laikas neklausia mūsų sutikimo. Sezonas keičia sezoną. O energija ir vidinis užmojis pamažu senka. Ir tada tai, ką turėjome padaryti vakar, šiandien atrodo dar sunkiau. Tamsa dažnai ateina garsiai. Išspiria duris. Įsiveržia per baimę, spaudimą, chaosą. O Kūrėjo paraginimas ateina kitaip. Kaip vėjelio dvelksmas. Kaip švelnus prisilietimas. Kaip tylus širdies suvirpėjimas. Jis nesilaužia per jėgą. Jis neverčia. Jis tik pakviečia. Bet duris atidaryti turime patys. Jeigu jauti, kad dabar stovi prie savo slenksčio — ir tau reikia pagalbos, parašyk man Ir einam pirmyn.

Kodėl taip nelengva atsiplėšti, pakilti. Kurį laiką jau jau — atrodo viskas gerai, nuotaika puiki, mintys sklandžios, idėjos upeliais, energija fontanais. Bet vieną dieną trukt už vadžių — ir vėl nuo pradžių. Ko aš vertas. Aš niekam tikęs. Aš pats kaltas. Nieko nesugebu, nesuprantu, nežinau. Nieko gero nebus — o jeigu bus, tai manęs ten nebus. Toks jausmas, kad viskas anksčiau buvo miražas, o va dabar tikrasis nušvitimas atėjo. Tikroji tiesa aplankė. Tikrasis AŠ apsišvietė. Iš kur visa tai lenda? Tiesa yra ta, kad tai nėra tiesa. Tai tik programa. Įrašyta giliai — žemiau sąmonės. Ir ji grįžta ne todėl, kad tu silpnas. O todėl, kad jos šaknys dar ne visos išrautos. Apie tai kalbėsime uždarame nemokamame seminare ketvirtadienį. Seminaras Vibracijos vyks gyvai, 20–22 val. Rašyk NORIU — atsiųsiu prisijungimą į Telegram grupę. Darbas jau prasidėjo. Jungiamės — ir būtinai atsakome į užduotus klausimus.

Aukšta vibracija — tai buvimas tiesoje. Ne pastangos parodyti, koks laimingas ir sėkmingas. Ne persispaudžiant save. Bet pripažįstant savo būseną kaip šio momento faktą — kuris nėra nei nuosprendis, nei tapatybė. Tiesiog atspirties taškas, iš kurio judi toliau. Kiekviena būsena kalba tau. Jei šią akimirką nėra laimės ar euforijos — tai nereiškia, kad kažkas blogai. Tai reiškia, kad reikia įsiklausyti ir išgirsti, ką ta būsena nori pasakyti. Tai ir yra buvimas aukštose vibracijose — buvimas stebėtoju, kūrėju. O ne tuo, kuris bet kokia kaina nori atrodyti spinduliuojantis. Ramybe ar euforija. Kas netikra — tas netikra. Apsimetimas laimingu yra žemos vibracijos. Nes tai melas. Sau. Plačiau ir giliau apie VIBRACIJAS Ketvirtadienio uždarame seminare telegrame. Komentuok NORIU, jei dar nesi prisijungęs ir aš atsiųsiu nuorodą į grupę. Ten jau laukia keletas klausimų savireflekcijai.

Sveiki gražų šeštadienio rytą Mano pasiūlymas rytoj vakare pasikalbėti apie VIBRACIJAS. Tema iš ties įdomi ir plati, dėl to sekmadienį mes pasidarysim tik įžangą. Pasižiūrėsim kokia yra kilmė šio termino. Kokie yra dažniausiai pasitaikantys mitai. Kas dažniausiai stovi už to žodžio mūsų su jumis sąmonėje ir pasąmonėje. Kaip sužinoti, kokiose vibracijose esame. Apie visa tai sekmadienį 21:00 val lt laiku vebinare Aukštos vibracijos: 3 mitai ir kaip atpažinti, kur esi dabar. O pratęsime tai uždarame nemokamame 2 val seminare ketvirtadienį. Kas jau žino kad norės prisijungti, rašykite NORIU ir atsiųsiu nuorodą. Iki greito Indre Asada

Ko mes dažniausiai pasigendame?.. Atsimenu laiką, kai gyvenau Norvegijoje – gamta, jūra, kalnai... Nuostabu.... bet trūko žmonių, trūko bendrystės. Trūko miesto bruzdesio, kalbų, sueigų... Bet štai, kai aplink bruzdesys, minia, garsai ir judesys – norisi pabėgti ir mėgautis gamtos ramybe. Tai ko mes norim? Ko mums trūksta?.. Tiesą sakant – mums reikia visko. Ir gamtos. Ir žmonių. Ir tylos. Ir juoko. Bet ne šiaip bendrystės. Ne triukšmo. Mums reikia bendrystės, kur susitinka sielos. Toks susitikimas pamaitina širdį, užpildo, nuramina. Mums reikia juoko, apkabinimo, gyvų akių. Kur gerai jautiesi būdamas savimi. Tebus daugiau tokių akimirkų, Gražaus savaitgalio🌞🌞 Su meile Indre Asada

Tu galvoji, kad lauki tinkamo laiko. Bet gal iš tikrųjų lauki, kol skausmas taps stipresnis už baimę. Ar tas balsas, kuris sako „palauk“, tikrai yra intuicija? O gal tai sena baimės programa, vidinis saugumo mechanizmas, kuris veda tais pačiais ratais kaip po dykumą? Šis vebinaras skirtas tiems, kurie jaučia vidinį pasipriešinimą, atidėlioja sprendimus, laukia geresnio laiko, gyvena iš reakcijų, gesina gyvenimo gaisrus ir nori suprasti, kas iš tikrųjų juos veda — sąmoningumas, širdies aiškumas ar sena išlikimo sistema. https://youtu.be/xrtwcygCf5c Malonaus pasiklausymo ir įkvėpimo veikti 🙂

Tas balsas, kuris sako „dar ne laikas“ — ar jis tikrai išmintis? Gal tu lauki palankių aplinkybių. Gal lauki vidinio noro ir aiškaus vidinio „taip“. Gal sakai sau: „kai ateis laikas, aš pajausiu.“ Bet kas manyje turi pajusti, kad jau laikas? Ar tas vidinis balsas tikrai yra vedlys? Šį vakarą 21.00 vebinare kalbėsime apie tai, kodėl „dar ne laikas“ kartais nėra intuicija. Kodėl pasipriešinimas gali būti ne ženklas sustoti, o sena vidinė programa, kuri bijo nežinomos ramybės. Ir kaip pradėti atpažinti, kas iš tikrųjų tave veda: sąmoningumas ar reakcija. Nes klausimas nėra tik: Ar man jau laikas? Klausimas: Kas manyje sprendžia, kada kam laikas?

Kažkas negerai, bet nežinau kas. Iš pradžių atrodo, kad pakanka nusiraminti. Pakvėpuoti. Pasipasakoti. Paklausyti muzikos. Pragyventi vieną momentą. Užtaisyti vieną skylutę. Pablizginti paviršių. Nusivalei langą — šviesiau dūšioj. Bet tada šviesa apšviečia kampus, kuriuose metų metais kaupėsi tai, ko nenorėjai matyti. Imi šluotą iš kampo ir pradedi vaikyti dulkes kaip muses mintį, emociją, baimę, skausmą. Ir kuo ilgiau tvarkai, tuo mažiau aišku, ar tai kada nors baigsis. Ne todėl, kad dabar blogiau nei buvo. O todėl, kad pradėjai matyti. Tik matymas dar nėra pokytis. Kartais tu stovi prieš savo vidinę tamsą išplėstomis akimis — sustingęs, išsigandęs, nežinantis, nuo ko pradėti. Ir bandai šaukštu kalną nukasti. Tvarkai vieną problemą po kitos. Vieną emociją po kitos. Užgesini vieną gaisrą, pasirodo kitas. Nes problema buvo ne paviršiuje. Ji giliai. Gyvenimą formuoja ne tik tavo sprendimai. Jį formuoja vidinė sistema, iš kurios tie sprendimai kyla. Ir kol bandai skabyti lapus, medis vis tiek gauna maisto iš tų pačių šaknų. Tikras pokytis prasideda ne tada, kai paviršius atrodo švaresnis. Jis prasideda tada, kai nustoji kovoti su lapais ir pagaliau nusileidi prie šaknų. O prie šaknų mes darbuojames Laikas gyventi procesuose. Nori pradėti, parašyk man ❤🌞❤